Istorija
Jūros kiaulytes prieš 400 metų iš Andų kalnų (P. Amerika) į Europą atvežė keliautojas Kristupas Kolumbas.
Kadaise čia gyvenę inkai jas vadino aporėjomis arba guijomis ir laikė kaip naminius gyvūnėlius, taip pat jų mėsą naudojo maistui. Vietiniai gyventojai jūros kiaulytes aukodavo dievams, nes buvo tikima, kad tokiu būdu jų ligos pereis į aukojamąjį. Žvėreliai svėrė apie 300 – 400 gramų, dažniausiai buvo pilkai rudos arba rausvos spalvos. Kolumbijoje šie gyvūnėliai iki šiol gyvena nedideliais būriais. Jūros kiaulytės turi stiprų bandos jausmą, tad jų mažyliai ilgai nesiskiria nuo motinos.
Europoje šiuos graužikus buvo imta vadinti jūros kiaulytėmis. Iš pradžių jos buvo eksperimentiniai žvėreliai laboratorijose, tačiau greitai tapo populiariais naminiais gyvūnėliais. XIX a. jūros kiaulyčių veisimas ypač klestėjo Anglijoje. Selekcininkai išvedė daugybe jų veislių, besiskiriančių kailio spalva, jo ilgiu ir išsidėstymo forma. Šių gyvūnėlių populiarumas ypač išaugo po II pasaulinio karo. Europoje kūrėsi jūros kiaulyčių augintojų klubai bei draugijos, buvo rengiamos parodos.

Vardo kilmė
Jūros kiaulytės neturi jokio ryšio nei su vandeniu, nei su kiaulėmis. Priešingai, šie graužikai vandens netgi bijo. Toks keistas pavadinimas joms buvo priskirtas greičiausiai dėl keisto bendravimo būdo – kvyksėjimo, bei jų tėvynės Pietų Amerikos, esančios toli, už jūrų marių...